Girdėti kitus sunku, ypač, kai užvirus ginčui oponentas turi daugiau ir svaresnių argumentų. Neretai tokiu atveju „išsijungia“ protas ir užvaldo instinktas žūtbūt įrodyti savo tiesas. O ką prarandame, kai mus „nugali“? Galbūt gerą nuotaiką ar žiupsnelį pasitikėjimo savimi. Ko netenkame, kai savo priešininką bandome išmušti iš vėžių įžeidinėjimais, grasinimais ir keiksmažodžiais? Pagarbos, nes tik „mulkis“ imasi sau kasti gilesnę duobę, užuot priėmęs pralaimėjimą ir paieškojęs spragų savo taktikoje; gero įvaizdžio ir apskritai galimybių, kurias galėjo suteikti aplinkiniai žmonės, prieš pasikarščiuojant.
Norint neprisivirti košės, reikėtų pasitreniruoti. Geriausia pradėti su „protingiausiu žmogumi pasaulyje“ – pačiu savimi. Tereikia susigalvoti objektą (pavyzdžiui, aukštojo mokslo reforma) ir padėti galvoti argumentus už ir prieš. Akivaizdu, jog tai neprimena tikrų debatų, tačiau naudinga, nes nuo savų minčių nepasislėpsi, o tai padeda suprasti, jog ir viena, ir kita pusė turi įtikinamų argumentų. Be to, toks užsiėmimas mankština smegenis ir leidžia išlįsti iš rėmų, į kuriuos spraudžia kiti ir mes patys.
Kitas žingsnis pasitreniruoti prieš veidrodį, „žaidžiant“ su intonacijomis ir veido išraiškomis, tai nėra būtina, tačiau pagerina iškalbą ir suteikia galimybę paeksperimentuoti su strategijomis, kurios, veikdamos žmogaus psichologiją, nepastebimai padeda nuginkluoti oponentą.
Dar vėliau galima pasitreniruoti su draugu, taip pat paverčiant tai žaidimu, tam, kad nesusivaldžius neliktų nuoskaudų. Po to aptarti kas pavyko, o ką reikėtų tobulinti – juk dvi galvos geriau nei viena.
Galiausiai ateina metas, kai pasiseka įsivelti į tikrą diskusiją. Svarbu klausytis kitų ir galvoti ką sakome patys. Tuomet tai taps malonumu, kurio metu ieškome tiesos, matomos tik atsisakius savo simpatijų ir antipatijų.
