2010 m. balandžio 9 d., penktadienis

Išgyventi ginčą, arba kas prasideda kai baigiasi kantrybė

Norint netyčia padegti mišką, užtenka vienos žiežirbos. O tam, kad atvira liepsna užsipliekstų pati ramiausia ir taikiausia diskusija, kartais net žodžio nereikia - pakanka šmėkštelėjusios mimikos, nevietoje įtreptos pauzės, išsprūdusio skiemens, kuris burnon jau negrįžta, o sminga tiesiai į oponento savimeilę arba įsitikinimus - tada mums tenka smarkiai gailėtis.
Aišku, dažniausiai labai sunku pasakyti, dėl ko keitimasis argumentais virto paprasčiausiu apsižodžiavimu. Į nesantaikos laužą pašnekovai malkas mėto kartu, paeiliui, ir klausti kuris pradėjo yra taip pat beprasmiška, kaip ieškoti neandertaliečio, pasigaminusio pirmąją kuoką. Svarbiausia yra susekti tas metamas maklas - laiku pastebėti, kad diskusija krypsta negera linkme. Taip, tai beprotiškai sunku. Bet įmanoma. Jei išmoktume numatyti ne tik priešininko, bet ir savo žingsnius, užduotis smarkiai palengvėtų - juk žinant ką aš galėsiu atsakyt į vienokį ar kitokį argumentą galima sumąstyti ir kaip galiu atsakyti, kad neiššaukčiau oponento pykčio, o tai - jau pirmas žingsnis į sveiką diskusijos koordinavimą. Diskutuodami mes dažniausiai stengiamės nuspėti ką pasakys priešininkas, tačiau kurdami savo atsakymus itin retai vertiname jų emocinę pusę, šią paliekame visamatančiai pasąmonei, kuri (bent jau taip mes dažniausiai manome) turėtų pro savo filtrą nepraleisti ko nors netinkamo. Deja, būtent pasąmonė ir yra linkusi pavesti, kai desperatiškai ieškome atsakymo į dar neužduotą, bet numanomą klausimą.
Nesusivaldžius prasideda antra stadija - įvyksta persilaužimas. Būtent čia didelį vaidmenį vaidina jau minėtos smulkmenos, "leptelėjimai", neverbalinė kalba - kai patys to nesuvokdami išleidžiame į išorę norą supykdyti pašnekovą, būdą visuomt rasime. Štai tada į pagalbą ateina vienintelis kelias, vedantis į taiką - nusileidimas. Ko jau ko, o atsiprašyti, pripažinti nors ir nedidelę savo klaidą, net nusižeminti diskusijos įkarštyje yra labai sunku, bet vėlgi - įmanoma, ir nemažai kas tuo naudojasi. Tačiau jei nuo Žemės paviršiaus dar neišnyko toks reiškinys kaip pykčiu pasibaigiančios diskusijos, vadinasi, naudojasi nepakankamai.
Puikus oratorius ir žymus rašytojas Dalie Carnegie pateikia labai paprastą atsakymą, kaip išmokti nusileisti net aštriausiose situacijose. Tereikia įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje, suprasti, kad niekas nenori būti kaltu. Juk didžiausi žmogžudžiai, baisiausi tironai puikiai rasdavo vidinį pateisinimą savo veiksmams, ir nei vienas jų nemanė darąs klaidą - visi visuomet elgėsi tik taip, kaip jiems liepė aplinkybės bei nuovoka. Todėl ir mūsų oponento karščiavimasis, uždegtas netyčia nukritusios žiežirbos, jam pačiam atrodo visiškai natūralus bei savaiminis. Tad kodėl šįkart nenusileidus būtent mums, net jei lemtingąją, diskusiją bedugnėn nutempusią repliką pasakė mūsų pašnekovas? Kodėl nepasakius atsiprašau, užuot galvok, ką šneki? Tai taip paprasta, lyg užgesinti degantį mišką mostelėjus burtų lazdele. Tiesą sakant, kai žiežirba nukrenta ir nespėjame laiku ją sulaikyti, nieko kito tiesiog nebelieka.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą