2010 m. balandžio 12 d., pirmadienis

Kaip diskusija gali išspręsti problemas


Diskusija vyksta kiekvieną dieną. Draugų rate, pokalbiuose su darbdaviais, su kasininkais, su valgyklos darbuotojais, bufetininkėmis, galų gale ir šeimoje, kai ginčyjamąsi kas išplaus indus ar išsiurbs kambarį.

Kartą su drauge šiek tiek susibarėme dėl ganėtinai elementaraus ir nesvarbaus dalyko – tušinuko. Šis pokalbis, kurį radau programos „Skype“ atmintyje, puikiai įrodo jog diskusija vyksta įvairiose vietose, įvairiu laiku ir dėl įvairių priežaščių.

[16:35:47] Viktorija: Sveikas, palikai pas mane kažkokį baltą tušinuką su paauksuotais inicialais.

[16:36:28] Simonas: Rimtai? Ar tai tas tušinukas su užrašu LMA?

[16:36:44] Viktorija: Taip, būtent jis. Labai gražus. Ar galėčiau jį pasilikti?

[16:37:25] Simonas: Jokiu būdu. Šį tušinuką gavau dovanų ir jis tikrai neprastas. Galėsiu kitą padovanoti, bet šitą teks atiduoti.

[16:38:13] Viktorija: Na, taip paprastai aš tau jo neatiduosiu. Turėsi jį išsipirkti.

[16:38:58] Simonas: Kodėl? Aš jį netyčia palikau pas tave svečiuodamasis. Jis priklauso man.

[16:41:28] Viktorija: Jis ne visai priklauso tau. Kol pateko į tavo rankas, jį lietė šimtai ar net gi tūkstančiai žmonių. Kiekvienas daiktas yra mūsų ryšys su kitais žmonėmis, tas tušinukas tave sieja su kinų fabrike dirbančiais, su tais, kurie jį tau davė. Jei prie kiekvieno daikto pastatytume visus žmones, kurie prisidėjo jį kuriant, tuomet namai turėtų prasitęsti keliasdešimt kilometrų. Tai taip išeina, kad tas daiktas yra visų. Tai kodėl turiu jį tau grąžinti?

[16:45:54] Simonas: Jei gilinsimės į tokius dalykus, tai galima būtų pasakyti, kad beveik kiekvienas pirktas, o ne paties gamintas daiktas yra ne tavo nuosavybė. Tai galbūt man ateiti į tavo namus ir pasiimti sofą su televizoriumi? Dar pasigaminti iš tavo pirktų produktų popcornus. Juos išsivežti į savo namus ir ten žiūrėti krepšinį? Ir šie daiktai tau bus negražinti. Drauge, juk negražu taip elgtis. Suprantu, kad tau tas tušinukas patinka, bet jis priklauso man. Tikiuosi neišrašei dar jo.

[16:48:32] Viktorija: Užrašiau kelis eilėraščius. Tiesa, kaip tu pasigaminsi iš morkų popcornus ir išsineši sofą žemyn iš penkto aukšto. Juk tam reikės perkraustymo tarnybos automobilio ir dar bent kelių vyrų. Tuomet, aš galiu jaustis saugi tau ir negrąžindama tušinuko. Be to, kodėl ieškai grožio ten, kur jo nėra.

[16:56:01] Simonas: Na popcornų gal ir neišeis pasigamint, teks parduotuvinius valgyt ir tikėtis, kad nieks jų iš manęs neatims, nes visgi jie nėra "mano", o sofą nuridensiu nuo laiptų ir ant savo mašinos stogo pritvirtinsiu ir saugiai nusivešiu namo. Bet tai bus kelbu. Sutariam taip. Aš leisiu tau dar kelis eilėraščius parašyt su mano nuosavybe ir tu man jį atiduosi, ok? Tada ir liksim draugais ir kiekvienas bus patenkintas. Ar ne?

[16:57:49] Viktorija: Na, tiesiog nejaukiai jaučiuosi, jog per mane gali vėliau jaustis nesaugiai, kad kažkas gali atimti tavo popcornus. Ir apskritai, gali nustoti pasitikėti žmonėmis. Bet kadangi čia ne saugykla, tuomet dar keli eilėraščiai, na dar trys, vieną paskirsiu tau, už tai, kad naudojausi tušinuku ir vienas alyvuogių pakelis. Tinka?

[17:02:18] Simonas: Blemba, trys šiek tiek daugokai, bet tiek to, sutinku su tokiomis sąlygomis. Svarbiausia, kad tušinukas patektų į savo savininko rankas. O dėl alyvuogių irgi viskas ok. Reiks nugvelbt iš namų šaldytuvo ir atvežt tau.

[17:03:09] Viktorija: Galėsime pasidaryti salotų. Tada sutarta. Iki pasimatymo.

[17:03:36] Simonas: Iki. P.S. Eilėraščius kuo trumpesnius rašyk.

2010 m. balandžio 9 d., penktadienis

Išgyventi ginčą, arba kas prasideda kai baigiasi kantrybė

Norint netyčia padegti mišką, užtenka vienos žiežirbos. O tam, kad atvira liepsna užsipliekstų pati ramiausia ir taikiausia diskusija, kartais net žodžio nereikia - pakanka šmėkštelėjusios mimikos, nevietoje įtreptos pauzės, išsprūdusio skiemens, kuris burnon jau negrįžta, o sminga tiesiai į oponento savimeilę arba įsitikinimus - tada mums tenka smarkiai gailėtis.
Aišku, dažniausiai labai sunku pasakyti, dėl ko keitimasis argumentais virto paprasčiausiu apsižodžiavimu. Į nesantaikos laužą pašnekovai malkas mėto kartu, paeiliui, ir klausti kuris pradėjo yra taip pat beprasmiška, kaip ieškoti neandertaliečio, pasigaminusio pirmąją kuoką. Svarbiausia yra susekti tas metamas maklas - laiku pastebėti, kad diskusija krypsta negera linkme. Taip, tai beprotiškai sunku. Bet įmanoma. Jei išmoktume numatyti ne tik priešininko, bet ir savo žingsnius, užduotis smarkiai palengvėtų - juk žinant ką aš galėsiu atsakyt į vienokį ar kitokį argumentą galima sumąstyti ir kaip galiu atsakyti, kad neiššaukčiau oponento pykčio, o tai - jau pirmas žingsnis į sveiką diskusijos koordinavimą. Diskutuodami mes dažniausiai stengiamės nuspėti ką pasakys priešininkas, tačiau kurdami savo atsakymus itin retai vertiname jų emocinę pusę, šią paliekame visamatančiai pasąmonei, kuri (bent jau taip mes dažniausiai manome) turėtų pro savo filtrą nepraleisti ko nors netinkamo. Deja, būtent pasąmonė ir yra linkusi pavesti, kai desperatiškai ieškome atsakymo į dar neužduotą, bet numanomą klausimą.
Nesusivaldžius prasideda antra stadija - įvyksta persilaužimas. Būtent čia didelį vaidmenį vaidina jau minėtos smulkmenos, "leptelėjimai", neverbalinė kalba - kai patys to nesuvokdami išleidžiame į išorę norą supykdyti pašnekovą, būdą visuomt rasime. Štai tada į pagalbą ateina vienintelis kelias, vedantis į taiką - nusileidimas. Ko jau ko, o atsiprašyti, pripažinti nors ir nedidelę savo klaidą, net nusižeminti diskusijos įkarštyje yra labai sunku, bet vėlgi - įmanoma, ir nemažai kas tuo naudojasi. Tačiau jei nuo Žemės paviršiaus dar neišnyko toks reiškinys kaip pykčiu pasibaigiančios diskusijos, vadinasi, naudojasi nepakankamai.
Puikus oratorius ir žymus rašytojas Dalie Carnegie pateikia labai paprastą atsakymą, kaip išmokti nusileisti net aštriausiose situacijose. Tereikia įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje, suprasti, kad niekas nenori būti kaltu. Juk didžiausi žmogžudžiai, baisiausi tironai puikiai rasdavo vidinį pateisinimą savo veiksmams, ir nei vienas jų nemanė darąs klaidą - visi visuomet elgėsi tik taip, kaip jiems liepė aplinkybės bei nuovoka. Todėl ir mūsų oponento karščiavimasis, uždegtas netyčia nukritusios žiežirbos, jam pačiam atrodo visiškai natūralus bei savaiminis. Tad kodėl šįkart nenusileidus būtent mums, net jei lemtingąją, diskusiją bedugnėn nutempusią repliką pasakė mūsų pašnekovas? Kodėl nepasakius atsiprašau, užuot galvok, ką šneki? Tai taip paprasta, lyg užgesinti degantį mišką mostelėjus burtų lazdele. Tiesą sakant, kai žiežirba nukrenta ir nespėjame laiku ją sulaikyti, nieko kito tiesiog nebelieka.

2010 m. balandžio 8 d., ketvirtadienis

Girdėti → galvoti → kalbėti

Melas, pavydas, intrigos ir net karai kyla iš nesusikalbėjimo. Pastarasis atsiranda dėl nenoro suprasti arba apskritai klausytis. Manote, kad esate dorovės įsikūnijimas? Tuomet atsakykite sau ar jūsų viršininkai ir konkurentai atrodo geranoriški, o visuomenė – dosni? Kad ir koks svarbus, neklystantis, visažinis būtų savasis ego, niekindami kitą žmogų daug prarandame patys.

Girdėti kitus sunku, ypač, kai užvirus ginčui oponentas turi daugiau ir svaresnių argumentų. Neretai tokiu atveju „išsijungia“ protas ir užvaldo instinktas žūtbūt įrodyti savo tiesas. O ką prarandame, kai mus „nugali“? Galbūt gerą nuotaiką ar žiupsnelį pasitikėjimo savimi. Ko netenkame, kai savo priešininką bandome išmušti iš vėžių įžeidinėjimais, grasinimais ir keiksmažodžiais? Pagarbos, nes tik „mulkis“ imasi sau kasti gilesnę duobę, užuot priėmęs pralaimėjimą ir paieškojęs spragų savo taktikoje; gero įvaizdžio ir apskritai galimybių, kurias galėjo suteikti aplinkiniai žmonės, prieš pasikarščiuojant.

Norint neprisivirti košės, reikėtų pasitreniruoti. Geriausia pradėti su „protingiausiu žmogumi pasaulyje“ – pačiu savimi. Tereikia susigalvoti objektą (pavyzdžiui, aukštojo mokslo reforma) ir padėti galvoti argumentus už ir prieš. Akivaizdu, jog tai neprimena tikrų debatų, tačiau naudinga, nes nuo savų minčių nepasislėpsi, o tai padeda suprasti, jog ir viena, ir kita pusė turi įtikinamų argumentų. Be to, toks užsiėmimas mankština smegenis ir leidžia išlįsti iš rėmų, į kuriuos spraudžia kiti ir mes patys.













Kitas žingsnis pasitreniruoti prieš veidrodį, „žaidžiant“ su intonacijomis ir veido išraiškomis, tai nėra būtina, tačiau pagerina iškalbą ir suteikia galimybę paeksperimentuoti su strategijomis, kurios, veikdamos žmogaus psichologiją, nepastebimai padeda nuginkluoti oponentą.

Dar vėliau galima pasitreniruoti su draugu, taip pat paverčiant tai žaidimu, tam, kad nesusivaldžius neliktų nuoskaudų. Po to aptarti kas pavyko, o ką reikėtų tobulinti – juk dvi galvos geriau nei viena.

Galiausiai ateina metas, kai pasiseka įsivelti į tikrą diskusiją. Svarbu klausytis kitų ir galvoti ką sakome patys. Tuomet tai taps malonumu, kurio metu ieškome tiesos, matomos tik atsisakius savo simpatijų ir antipatijų.

2010 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros?


Dabar kai kas nors, o dažniausiai būtent moterys, prabyla lyčių lygybės klausimu, dažnai jame galima išgirsti feminizmo gaidelę. Verbalinį bendravimą tyrinėję mokslininkai dažnai vyrų ir moterų nesusikalbėjimą aiškina tuo, kad jie jas tiesiog užgožia. Tačiau kai kurie autoriai vyrų ir moterų bendravimą prilygina tarpkultūrinei, o kai kas net tarpplanetinei komunikacijai, o pačioje kalboje mato tiek skirtumų, kad net vadina jas atskiromis kalbos atmainomis – lyčių dialektais.

Lyčių dialektus lemia labai skirtingi jų pasauliai, kurie ypač atsiskleidžia pokalbiuose. Pavyzdžiui, vyrai linkę dominuoti, o moterys – dalintis jausmais. Šie skirtumai lemia pokalbio tikslus, tad moterys dažniau pradeda kalbą siekdamos supratimo, o vyrai – kad suteiktų ar gautų informaciją. Moterims visiškai nereikia protingų patarimų, jos pačios žino kaip reikia elgtis. Joms tiesiog reikia užuojautos ir dėmesio. DAUG užuojautos ir dėmesio.

Polinkis kalbėti vyriškai ir moteriškai pradeda ryškėti jau vaikystėje. Tarkime, mergaičių draugystė prasideda išsipasakojimais, paslapčių atskleidimais, o berniukų – peštynėmis. Būdami visai šalia, vyrai ir moterys gyvena skirtinguose pasauliuose ir skirtingai viską vertina. Todėl visai nėra keista, kad jiems sunku vieniems kitus suprasti. Ypač tuomet, kai priešingos lyties žmogų matuojame savo mąsteliu.

Nevienodai suvokiamu pasauliu aiškinama ir daugelis kitų dalykų: kodėl daugelis vyrų nemėgsta klausti kelio, prašyti pagalbos, kodėl klasės juokdariai mokyklose paprastai būna berniukai, kodėl vyrai dažniau nei moterys kompanijose pasakoja anekdotus. Tipiška situacija – moteris skundžiasi, guodžiasi, o vyras jai protingai patarinėja, kaip įveikti problemas. Guosdamasi moteris siekia atjautos, supratimo, lygiaverčio bendravimo, o vyras, supratęs tekstą, bet nesuvokęs potekstės, pataria, taigi elgiasi kaip viršesnis, geriau viską išmanantis žmogus. Vyrams atrodo, kad moteris tik skundžiasi ir dejuoja, o jie patys į sunkumus žiūri dvejopai: arba juos įveikia, arba ignoruoja. Paraleliai moterys nusivilia vyrais – jos tikėjosi supratimo ir užuojautos, o gavo tik patarimą. Pastarasis apskritai nėra laukiamas – jis užbaigia atvirą pokalbį, taigi naujam pradėti reikia naujos bėdos. Naujienos, nusivylimai, pakilimai ir nuopoliai labai suartina žmones, taigi yra gera pokalbių tema. Paprasčiausiai išspręsdamas problemą vyras atima moteriai galimybę su juo tapti artimesnei. O tas artumas dažniau būna daug svarbesnis, nei problemos išsprendimas.

Jei būtų iškeltas klausimas, kas daugiau kalba – vyrai ar moterys, tikriausiai būtent dailiosios lyties atstovės būtų pripažintos šnekesnėmis. Toks yra mūsų vakarietiškos kultūros stereotipas. Feministės tvirtina, kad yra atvirkščiai. Tačiau taip abstrakčiai kalbėti negalima, reikia atsižvelgti į aplinkybes: kur, kada, kokiu metu, kokia tema vyrai ar moterys daugiau kalba. Akivaizdu, kad vyrai daugiau kalba oficialioje aplinkoje, susirinkimuose, darbe, o moterys – namuose, mažuose artimų draugų rateliuose. Tuomet kodėl moterys pripažįstamos šnekutėmis? Galbūt dėl to, kad jau nuo seno mišriose draugijose yra įsitvirtinęs posakis: „Būk pastebima, bet negirdima.“ Šią nuostatą pagrindžia dar ir dabar tebesklandanti banali nuomonė apie tai, kad moteris tegali būti gražus papuošalas naujo automobilio salone. Be to, moterys vyrų laikomos plepiomis dar ir dėl to, kad jos kalba tokiomis temomis, kuriomis vyrai dažniausiai nešneka. Tyrimai rodo, kad net jei moterys kompanijoje kalba tiek pat, kiek vyrai, šiems vistiek atrodo, kad jos kalba daugiau.

Tyrimai ir asmeninė praktika rodo, kad vyrai mėgsta patys ilgai kalbėti juos dominančiomis temomis visiškai nekreipdami dėmesio į pašnekovę. Moterys pačios vienos kalba neilgai, jos daugiau klausinėja, ragina prabilti pašnekovą, o klausydamosis gyviau reaguoja į jo žodžius. Moterys yra dėmesingesnės kitiems pokalbio dalyviams, daug rečiau savo nuožiūra keičia pokalbio temą, todėl yra priverstos klausytis joms neįdomių vyriškų kalbų jų nenutraukdamos tam, kad neįžeistų pašnekovo.

Kitas moterų skiriamasis bruožas – nekategoriškai reiškiama nuomonė. Jos mažiau vartoja tiesioginių paliepimų ir komandų, paversdamos juos prašymais, raginimais, klausimais ar kvietimais.

Tik viešose vietose, tik oficialiai kalba vienas žmogus. Intymioje, namų, ramioje aplinkoje dviejų žmonių kalbėjimas vienu metu nėra laikomas pertraukinėjimu ir gali būti visai draugiškas. Pertraukinėjimas atsiranda tuomet, kai pašnekovas keičia pokalbio temą nutraukdamas kalbėtoją šiam dar nebaigus išdėstyti savo minčių. Tuomet kyla natūralus noras atsiprašyti, kad kalbi, kai tave pertraukia. Turbūt nėra nieko įžeidesnio, nei pašnekovas, sulaukęs, kol išdėstysi savo mintis niekaip į jas nesureaguoja ir pradeda kalbėti visai kita tema. Formaliai jis sulaukė kalbos pabaigos, tačiau moraliai jis suardė paties pokalbio pagrindą. Moterys mėgsta įsiterpti tam, kad pritartų vienai ar kitai pašnekovo minčiai. VDU magistrės Airinos Tamulynienės atliktas kelių diskusijų laidų tyrimas parodė, kad vyrai moteris jose pertraukinėjo du kartus daugiau nei šios juos ir patys kalbėjo dvigubai ilgiau ir daugiau.

Keista, tačiau bendras vyrų ir moterų kalbos bruožas yra vertinamas skirtingai. Tarkim, moters tylėjimas yra priimamas kaip jos bejėgiškumo ženklas, tačiau vyro tyla turėtų rodyti jo išmintį ir galią. Vien todėl, kad moteris nesiekia būti vyraujančia, ji laikoma žemesnės kastos atstove.

Galų gale, galima sutikti arba prieštarauti šioms mintims, savo aplinkoje rasti pagrindžiančių arba prieštaraujančių joms pavyzdžių, bet negalima nemąstyti ir nesigilinti į jas. Dalyvaujant mišriame susitikime, susirinkime ar diskusijoje ir jame nuobodžiaujant galima turėti tikslą – stebėti žmones ir klausytis kaip jie bendrauja. Galbūt tada barniai bus ne tokie pikti, o nesusipratimai – ne tokie skaudūs. Svarbiausia – nieko dėl tų nesusipratimų nekaltinti, nes nei vyro, nei moters dominavimas nėra kilęs iš jų sąmoningo noro būti pirmuoju eilėje.


Pokalbiai su mirusiaisiais


- Jei tu miręs, pakelk ragelį - ar psichiškai sveikai adaptuotas būtų toks prašymas, ar neišvežtų to reikalaujančio žmogaus kelioms raminamųjų injekcijoms tarp balsvų sienų. Ne, šiais laikais tikrai neišvežtų, tad leiskite man pakartoti - Jei tu miręs, paskambink man. Literatūriškai graudžiai atrodo pasaka, kuomet Eglė Žalčių karalienė prašo savo vyro atplaukti bent jau kraujo puta, kad įsitikintų, jog jis iš tiesų miręs. Panašių ženklų reikalauja ir gyvieji (visai ne pasakų veikėjai), ir jie tai daro nuolat, tarsi mantras kartoja - duok man ženklą, kad žinočiau, jog viskas gerai. Jie prašo pasakyti mirusiųjų artimųjų kaip gyventi, ką jiems daryti, įkyriai klausinėja kaip ten aname pasaulyje.
Kodėl mes tai darome? Ar ne smalsumas pražudė avelę?
Daugelis net nemokame išvystyti diskusijos, pokalbio, pašnekesio su gyvaisiais, tačiau žmonija nuolat bando ištransliuoti nors pusę sakinio, kurį sako mirusysis.
Atsiradus telegrafui, radiotechnikai, magnetofonams, televizoriams, monitoriams susisiekimas su mirusiaisiais tapo vis dažnesnis reiškinys ir nemaža dalis skeptikų, kurie anksčiau, nesant tokiai technikos pažangai, pasakojančius apie pokalbius su mirusiaisiais vadino šarlatanais arba hansais andersenais,buvo priversti patikėti tokiems dalykams išties dedantis.

Vienas iš pirmųjų įrašęs mirusiųjų balsus į kasetę buvo Švedijos dainininkas Jurgensenas. Šis 1959 metais netoli savo namų įrašinėjo paukščių balsus, tik vėliau namie perklausęs kasetę, įraše išgirdo vyrišką balsą, kuris gana aiškiai ištarė norvegišką frazę apie naktinius paukščių čiulbėjimus. Nustebintas ir šokiruotas savo atradimo, jis padarė dar kelis įrašus. Viename iš jų dainininkas išgirdo savo motinos balsą, kuri perspėjo sūnų esant stebimą. Nuo to karto Jurgensenas ėmė tyrinėti šį fenomeną ir vėliau išleido net kelias knygas apie šiuos paslaptingus balsus- "Visatos balsai" ir "Radiokontaktą su mirusiaisiais".

Toks radiobangų kontaktas su anapusiniame pasaulyje esančiomis sielomis vadinamas EVP ( Electronic voice phenomenan).


Su nemažai fantastikos ingriento apie šį mokslininkų ir galbūt drįsčiau pavadinti net pseudo mokslininkų - operatorių darbą 2005 metais yra sukurtas filmas "White noise", vėliau 2007 metais ir antroji jo dalis. Tiesa,filmas visai ne dokumentinis, o holivudinis, tačiau visiems suprantamai atskleistas susikalbėjimo su dvasiomis principas.

Mokslininkai susigalvojo ne tik kalbėtis su jau iškeliavusiais anapilin, bet ir bandyti suprasti, kur patenka ir ar išvis nors vienas pusatomis, ar tai kas vadinama siela, kažkur atsiduria, ir ar apskritai yra kokia nors sąmoninga pomirtinė būsena. Mokslininkas iš Sankt Peterburgo K. Krotkovas tyrė žmogaus organizmo energetinę būseną pirmosios valandomis po jo mirties.

Korotkovo stebėjimai rodo, kad žmonių, mirusių natūralia mirtimi nuo senatvės ir tų, kurie mirė nenatūralia mirtimi – dėl savižudybės, pomirtinė būsena turi skirtingą energetinę prigimtį. Mokslininkas, kaip pavyzdį išskyrė tris mirusiųjų pirštų švytėjimo tipus, tie žmonės mirė dėl skirtingų priežasčių. Švytėjimas buvo užfiksuotas aukšto dažnio fotografavimu. Pirmasis tipas, būdingas natūraliai mirčiai, turi nedidelę energetikos svyravimo amplitudę. Po energijos pakilimo pirmosiomis valandomis po mirties, ji ima lygiai, ramiai slūgti. Antrasis tipas būdingas staigiai mirčiai dėl nelaimingo atsitikimo, irgi turi nedidelę amplitudę, esant vienam ryškiam pikui. Trečias švytėjimo tipas, būdingas mirčiai dėl susidariusių aplinkybių, kurių galima buvo išvengti – šiuo atveju energetikos svyravimo amplitudė didžiulė ir vyksta ilgą laiką. Būtent tokia energijos būsena kaip tik ir būdinga savižudybių atveju.

Gal todėl prikurpta tiek istorijų, ir nuo neatmenamų laikų, nuo valstiečio iki karaliaus žmonės kalbėdavo apie sielas, kurios visai greta ir siunčia mums signalus. Tiesa, dažniausiai apie savižudžių. Galbūt tai todėl, kad savižudybė daugeliui yra mįslingas ir nesuprantamas dalykas, nuodėmė, kaltės, skausmo ir baimės sintezė.
Galbūt todėl, kad pasikartosiu - kai kurių atsakymų nerandame tarp gyvųjų. Yra dar daugybė būdų, kuriais žmonės prisijungia prie kito pasaulio: aiškiaregystė, pranašingi sapnai, taro kortos, mediumai, quija (vadinama dvasių lenta), veidrodžiai.
Tiesa, pasitaiko retų atvejų, kuomet jau po žeme užkastas ir oficialiai miręs žmogus iš tiesų prisikelia. Ne stebuklingai ir ne kaip Jėzus Kristus nužengia į dangų, o tiesiog širdis vėl ima plakti, plaučiai reikalauti deguonies. Todėl kartais žmones karstuose randa apsivertusius, arba jų desperatiškai sudraskytus karsto dangčius. Prisikėlimo atvejis, kuomet žmogui yra diagnozuojama mirtis yra labai retas, tačiau pasitaiko vienam iš šimtų tūkstančių. Todėl bijodami tokios baisios ir kankinančios mirties, žmonės į karstus iš tiesų pradėjo montuoti telefonus arba pagalbos mygtukus, kuriuos nuspaudus, kapinių administracijai ar sargui yra perduodama signalas, jog žmogus gyvas ir tuomet viskas vyksta žaibišku greičiu. Tad, jei paskambins jau miręs žmogus, nebūtinai jis iš tiesų kalbasi su jumis iš kito pasaulio. Svarbiausia, kaip sakydavo mano močiutė - Nebijokite mirusiųjų, bijokite gyvųjų. Tad nebijokite kalbėtis su mirusiasiais, bijokite įžeisti gyvuosius. Mokykimės komunikuoti visais atvejais.

2010 m. balandžio 6 d., antradienis

Galimybė išsakyti nuomonę viešai arba homoseksualai irgi nori būti išgirsti

Čia juk blogo įrašas, tiesa? Nereikia šabloniškos įžangos, „prievartauti“ save (ne visada, žinoma) ieškant kokių trijų ypatingų šaltinių, tikintis, kad tavo straipsnį perskaitys bent iki pusės.


Štai ir dabar galima rinktis kelis rašymo kelius (tai užkoduota pavadinime) – galiu rašyti apie diskusijas, apie tai, kaip aš ar mano draugai, ar dar koks velnias išbandė save diskusijose (pvz.: kokiame „First toastmasters of Lithuania“) arba kaip nors užgesinti jūsų budrumą ir su kokia gražia įžangėle išplėtoti homoseksualų teisės ir lygybės paieškų temą (gyvi pavyzdžiai, ne viena pora portalų, pasikuisti po LGBT informaciją, nors... iš tikrųjų šiai temai šaltinių begalės).


Ir vis dėl to, pastaruoju metu pastebėjau, kad žmonės (bent jau kur dažnai sukuosi aš) neturi įgūdžių diskusijoms. Ne išimtis ir aš. Iš pradžių tema tarsi iškelia problemą, diskusija atrodo kryptinga, tačiau nejučia, ji tampa nebevaldoma ir tai tampa eilinės, beprasmės kalbos apie nieką.


Ieškojau vietos, kur tikėjausi bus kitaip. Tad pirmasis mano „tyrimo“ objektas buvo LUNI. Tai – laisvasis universitetas, kuris suteikia galimybę aktyviai dalintis žiniomis ir būti išgirstam. Ne paslaptis – už akies patraukė ir tema - „Kam reikalingos gėjų eitynės?“.


Diskusijoje mačiau ne vieną ryškią asmenybę, tik jų neužteko, kad pajausčiau, kad joje įvyko „sprogimas“. Man tai buvo panašiau į apšilimą. Taip, buvo pora pasisakymų apie užsienyje vykstančius paradus, apie tai, kad žiniasklaida per vėlai reagavo, buvo eskaluojamos ir priežastys, kam išvis reikia šių eitynių. Bet visi ryškesni pasisakymai tarsi būdavo neišgirsti, diskusija plaukė paviršium, kabindama pradinę diskusijos užuomazgą – „ar homoseksualai neturi tiesių, juk ir taip visi žino, kad jie yra“.



Bet praleistas laikas, kuris išsiplėtojo net iki pusantros valandos, nepraėjo veltui – manau, ši erdvė puiki galimybė mokytis reikšti nuomonę, mąstyti, o gal net pasiruošus iš anksto argumentų atžvilgiu. To labiausiai trūko – svarių argumentų, nes taip ir neišgirdome, kodėl to reikia. Visi „jaučiam“ idėją, bet to neužtenka statistiniam gyventojui, kurį labiau gali paveikti mitingas prie Vilniaus savivaldybės, kuris nėra itin šviesių atspindžių.


Man įdomu kokį pavidalą šios eitynės įgaus gegužės mėnesį, tik tikiuos, kad be fizinio smurto. Tuo tarpu, siūlau ir jums sudalyvauti kokioje diskusijoje, kad bent galėtumėte pasakyti po argumentą, kodėl jūs už ar prieš dėl ne tik Lietuvoje laukiamų gėjų eitynių.

2010 m. balandžio 4 d., sekmadienis

Diskusija prie vakarienės stalo

-Užčiaupk zūbus ir greičiau valgyk neklausinėjęs nesąmonių! - pilna burna besispjaudydamas išrėžia šeimos galva Juozas, kai vakarieniaujant jo sūnus Juliukas paklausia, kodėl varnos skraido, o kiemo gaidys - ne.
Vaikas nutyla, srėbteli dar vieną šaukštą sriubos ir išklausęs prie stalo vien skambančių šaukštų simfoninio koncerto partijos bei pabaigęs valgyti po kelių minučių nueina miegoti. Gulint šiltam pūkiniame patale, merkiantis akims Juliuko galvoje vis dar sukasi klausimai be atsakymų: iš kur atsiranda vėjas, kaip skraido lėktuvai ir kodėl gi tas gaidys, visą dieną suskleidęs sparnus, tupi ant mėšlo krūvos???

Diskusija, pokalbis, pašnekesys yra vienas svarbiausių vaikų auklėjimo elementų, bet kiek daug šeimų propaguoja tylą net tuomet, kai visi kartu po ilgos darbo dienos susirenka trumpai vakarienei prie virtuvinio stalo. Įprasta skubėti, tylėti, paduoti lėkštę ir pamiršti, kad tikra šeima ne ta, kuri turi už ką duonos nusipirkti, bet ką net ir neturint duonos vienas kitam pasakyti. Ypač svarbi diskusija tarp tėvų ir vaikų, nes pirmasis informacijos šaltinis turėtų būti jiems ne televizija, ne kompiuteris ir ne dėdė iš gretimo namo. Kad žmogus išmoktų bendrauti, kad suvoktų jį supantį pasaulį, pirmiausia jam reikia pokalbio šeimoje.

Diskusijų prie vakarienės stalo meistrais galima būtų vadinti prancūzus. Jiems šventa tradicija yra tapęs vakarojimas su šeima. Kiekvieną dieną aštuntą valandą prie stalo susirenka visi: tėvai, pabaigę savo dienos darbus, vaikai, išsiilgę tėčio ir mamos, bei seneliai, jei gyvena kartu su jauna šeima. Vakarienės trunka ne penkiolika minučių, ne pusvalandį. Žmonės valgo, kalbasi, bendrauja ir dalinasi dienos įspūdžiais valandą, kartais net dvi, nes tai bene vienintelė proga, kada visi gali pabūti kartu.

Tėtis vaikams pasakoja apie karą, dalinasi istorijos fragmentais, veliasi į diskusiją su vyriausiomis atžalomis ir mielai šypsodamasis atsako į pačių mažiausiųjų klausimus, kai šie vos nulaikydami peilį ir šakutę žibančiomis akutėmis laukia jo paaiškinimo apie tai, kas yra aneksija. Taip gimsta ilgiausios diskusijos, taip vaikai mokosi, sužino apie pasaulį iš savo tėvų lūpų.

Lietuvoje kažkodėl dažniau diskutuojama apie šeimą, apie problemas joje, bet diskusijos pačioje šeimoje tūlas privengia. Bet gal, jei visa šeima susėdusi prie vakarienės stalo neskubėtų prisikimšti pilvų, nežiūrėtų televizijos, o džiaugtųsi tarpusavio bendravimu, tų šeimai kylančių problemų, apie kurias taip mėgstama diskutuoti su kitų šeimų nariais, sumažėtų? Juk svarbiausia tarpusavio bendravimas. Ir Juliukas nesapnuotų, kaip minų lauke radęs granatą ją ardo, nes reikia pačiam sužinoti, kas jos viduje, kadangi tėtis nepaaiškino.

2010 m. balandžio 2 d., penktadienis

Diskutuokime virtualiai



Diskusijų forumas (dar vadinamas interneto forumu) - vienas iš bendravimo virtualioje erdvėje būdų. Jis sujungia žmones, turinčius bendrus pomėgius, į vieną bendruomenę ir suteikia galimybę susirasti virtualių draugų visame pasaulyje, pasidalinti su jais savo žiniomis, idėjomis, mintimis - diskutuoti.


Vieni diskusijų forumai yra universalūs - turi atskiras skiltis kaip Laisvalaikis, Gyvenimo būdas, Politika ir pan., todėl galima diskutuoti įvairiomis temomis. Prie universaliųjų galima priskirti diskusijos.lt, diskutuok.lt. Tuo tarpu kituose interneto forumuose diskusijos vyksta viena bendra tema. Pavyzdžiui, jei domitės automobiliais, galite prisijungti prie automobiles.lt, autoklubas.net, autoplius.lt arba pasirinkti tam tikrų automobilių modelių kaip Honda, Porsche forumus, tačiau ir juose dažnai galima rasti skiltis Bendra, Apie viską.


Diskusijų forumų privalumai:


1. Kiekvienas forumas turi bendrų temų skiltis, todėl galima lengviau rasti sau patinkantį diskusijos objektą.


2. Kiekvienas prisijungęs narys gali pats sukurti naują temą ir pradėti diskusiją.


3. Narių žinutės išsaugomos, todėl išlieka vertinga informacija.


4. Šiuo metu pamiršta diskusijos tema ateityje gali būti pratęsta.


5. Forumų nariai dažniausiai neskelbia savo asmeninių duomenų, tad bendraudami virtualiai gali susidaryti nuomonę apie vienas kitą tik iš diskusijų.


6. Susirasite bendraminčių.


Interneto svetainė big-boards.com pateikia didžiausių pasaulio interneto forumų sąrašą. Pagal ką nusprendžiama, kur daugiausia diskutuojama? Galima pasirinkti: pagal narių skaičių, apsilankymų ar parašytų žinučių skaičių. Jei pasirinktume paskutinį variantą, tai big-boards.com pateiktų tokią statistiką:


1. Gaia Online

2. 4chan (tiems, kam įdomi japonų kultūra)

3. d2jsp (žaidimo diablo 2 gerbėjams)

4. IGN boards (video žaidimai)

...

7. Jogos (brazilų video žaidimų forumas)

...

11. Doctissimo.fr

...

14. PBNation (dažasvydis)

15. VW vortex forums (automobilių mėgėjams)


Gaila, bet ši svetainė nepateikia jokios informacijos apie Lietuvoje esančius diskusijų forumus, tačiau galima rasti kaimyninėje šalyje Estijoje vyraujančius tokio pobūdžio puslapius. Bet jei norisi diskutuoti lietuvių kalba, galima išskirti Lietuvai priklausančias svetaines: jau minėti diskusijos.lt ir diskutuok.lt, taip pat biteplius.lt, linksmas.net, draugas.lt, supermama.lt ir kt.


Svarbiausia nepasimesti tarp didelio forumų pasirinkimo: išsirinkite tai, kas jus labiausiai domina ir kokia tema norėtumėte diskutuoti. O tada mėgaukitės diskusija! :)

Kaip sėkmingai diskutuoti?

Konstruktyvi kritika ir pastabos – privalomi kiekvienos diskusijos komponentai, tačiau dažnai griežtai atsiriboti nuo asmeniškumų tampa sunkiausiu uždaviniu ginčijantis diskutuojama tema. Apšaukdami oponentą ar sumenkindami jo išsakytus teiginius ribojate diskusijos produktyvumą. Keletas patarimų sėkmingai diskusijai. Juk čia gimsta tiesa.

Nebijokite tylos. Jei kalbėsite pernelyg daug ir neapgalvotai sutrikdysite savo oponentus ir pasimesite savo išsakytų žodžių sraute. Apgalvokite savo teiginius, o tik tuomet juos ištarkite garsiai, nepamirškite pagrindinės temos, kuria diskutuojate, juk nenorite pateikti dviprasmiškų svaičiojimų kitiems diskusijos dalyviams...

Kuomet nesutinkate su išsakytu teiginiu, nepulkite pašnekovo kaltinti kvailumu ar nuvertinti jo teiginių. Geriau naudokite žodžių junginį, kuris patvirtina pašnekovui, jog jo klausotės ir gerbiate išsakytą nuomonę „Neapsisprendžiu, ar sutinku su Jūsų teiginiais, galbūt galėtumėte paaiškinti detaliau?“ ar tiesiog ištarkite, jog turite kitokį požiūrį. Toks pakantumas oponentams leis išlaikyti sveiką diskusijos toną.

Konfliktinių situacijų vengimas užkirs kelią diskutuojančioms pusėms nukrypti į asmeninius oponentų įžeidinėjimus, kurie gali sukelti rimtus konfliktus, jau peržengus diskusinės erdvės slenkstį. Nerodykite aiškaus savo pranašumo prieš kitus dalyvius, rungtyniaukite argumentais, o ne aštria asmenine kritika.

Pats svarbiausias patarimas įsivėlus į diskusiją – mėgaukitės ja. Jei oponentų argumentai pasirodo stipresni, o galbūt jiems pavyko įtikinti jus savo teisumu, priimkite tai kaip savo akiračio plėtimą, o ne mirtino mūšio pabaigą. Juk jūs tik dalyvaujate pokalbyje, kuriame keičiamasi skirtingomis nuomonėmis, o ne bandote ginti savo orumą teismo salėje.

Kiekviena diskusija gali papildyti žinių bagažą ir skatinti asmeninį tobulėjimą, jei laikysitės pagarbos principų. Nepaverskite diskusijos šeimyniniu barniu, tai kur kas subtilesnis ir pasiruošimo reikalaujantis pokalbis.