2010 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros?


Dabar kai kas nors, o dažniausiai būtent moterys, prabyla lyčių lygybės klausimu, dažnai jame galima išgirsti feminizmo gaidelę. Verbalinį bendravimą tyrinėję mokslininkai dažnai vyrų ir moterų nesusikalbėjimą aiškina tuo, kad jie jas tiesiog užgožia. Tačiau kai kurie autoriai vyrų ir moterų bendravimą prilygina tarpkultūrinei, o kai kas net tarpplanetinei komunikacijai, o pačioje kalboje mato tiek skirtumų, kad net vadina jas atskiromis kalbos atmainomis – lyčių dialektais.

Lyčių dialektus lemia labai skirtingi jų pasauliai, kurie ypač atsiskleidžia pokalbiuose. Pavyzdžiui, vyrai linkę dominuoti, o moterys – dalintis jausmais. Šie skirtumai lemia pokalbio tikslus, tad moterys dažniau pradeda kalbą siekdamos supratimo, o vyrai – kad suteiktų ar gautų informaciją. Moterims visiškai nereikia protingų patarimų, jos pačios žino kaip reikia elgtis. Joms tiesiog reikia užuojautos ir dėmesio. DAUG užuojautos ir dėmesio.

Polinkis kalbėti vyriškai ir moteriškai pradeda ryškėti jau vaikystėje. Tarkime, mergaičių draugystė prasideda išsipasakojimais, paslapčių atskleidimais, o berniukų – peštynėmis. Būdami visai šalia, vyrai ir moterys gyvena skirtinguose pasauliuose ir skirtingai viską vertina. Todėl visai nėra keista, kad jiems sunku vieniems kitus suprasti. Ypač tuomet, kai priešingos lyties žmogų matuojame savo mąsteliu.

Nevienodai suvokiamu pasauliu aiškinama ir daugelis kitų dalykų: kodėl daugelis vyrų nemėgsta klausti kelio, prašyti pagalbos, kodėl klasės juokdariai mokyklose paprastai būna berniukai, kodėl vyrai dažniau nei moterys kompanijose pasakoja anekdotus. Tipiška situacija – moteris skundžiasi, guodžiasi, o vyras jai protingai patarinėja, kaip įveikti problemas. Guosdamasi moteris siekia atjautos, supratimo, lygiaverčio bendravimo, o vyras, supratęs tekstą, bet nesuvokęs potekstės, pataria, taigi elgiasi kaip viršesnis, geriau viską išmanantis žmogus. Vyrams atrodo, kad moteris tik skundžiasi ir dejuoja, o jie patys į sunkumus žiūri dvejopai: arba juos įveikia, arba ignoruoja. Paraleliai moterys nusivilia vyrais – jos tikėjosi supratimo ir užuojautos, o gavo tik patarimą. Pastarasis apskritai nėra laukiamas – jis užbaigia atvirą pokalbį, taigi naujam pradėti reikia naujos bėdos. Naujienos, nusivylimai, pakilimai ir nuopoliai labai suartina žmones, taigi yra gera pokalbių tema. Paprasčiausiai išspręsdamas problemą vyras atima moteriai galimybę su juo tapti artimesnei. O tas artumas dažniau būna daug svarbesnis, nei problemos išsprendimas.

Jei būtų iškeltas klausimas, kas daugiau kalba – vyrai ar moterys, tikriausiai būtent dailiosios lyties atstovės būtų pripažintos šnekesnėmis. Toks yra mūsų vakarietiškos kultūros stereotipas. Feministės tvirtina, kad yra atvirkščiai. Tačiau taip abstrakčiai kalbėti negalima, reikia atsižvelgti į aplinkybes: kur, kada, kokiu metu, kokia tema vyrai ar moterys daugiau kalba. Akivaizdu, kad vyrai daugiau kalba oficialioje aplinkoje, susirinkimuose, darbe, o moterys – namuose, mažuose artimų draugų rateliuose. Tuomet kodėl moterys pripažįstamos šnekutėmis? Galbūt dėl to, kad jau nuo seno mišriose draugijose yra įsitvirtinęs posakis: „Būk pastebima, bet negirdima.“ Šią nuostatą pagrindžia dar ir dabar tebesklandanti banali nuomonė apie tai, kad moteris tegali būti gražus papuošalas naujo automobilio salone. Be to, moterys vyrų laikomos plepiomis dar ir dėl to, kad jos kalba tokiomis temomis, kuriomis vyrai dažniausiai nešneka. Tyrimai rodo, kad net jei moterys kompanijoje kalba tiek pat, kiek vyrai, šiems vistiek atrodo, kad jos kalba daugiau.

Tyrimai ir asmeninė praktika rodo, kad vyrai mėgsta patys ilgai kalbėti juos dominančiomis temomis visiškai nekreipdami dėmesio į pašnekovę. Moterys pačios vienos kalba neilgai, jos daugiau klausinėja, ragina prabilti pašnekovą, o klausydamosis gyviau reaguoja į jo žodžius. Moterys yra dėmesingesnės kitiems pokalbio dalyviams, daug rečiau savo nuožiūra keičia pokalbio temą, todėl yra priverstos klausytis joms neįdomių vyriškų kalbų jų nenutraukdamos tam, kad neįžeistų pašnekovo.

Kitas moterų skiriamasis bruožas – nekategoriškai reiškiama nuomonė. Jos mažiau vartoja tiesioginių paliepimų ir komandų, paversdamos juos prašymais, raginimais, klausimais ar kvietimais.

Tik viešose vietose, tik oficialiai kalba vienas žmogus. Intymioje, namų, ramioje aplinkoje dviejų žmonių kalbėjimas vienu metu nėra laikomas pertraukinėjimu ir gali būti visai draugiškas. Pertraukinėjimas atsiranda tuomet, kai pašnekovas keičia pokalbio temą nutraukdamas kalbėtoją šiam dar nebaigus išdėstyti savo minčių. Tuomet kyla natūralus noras atsiprašyti, kad kalbi, kai tave pertraukia. Turbūt nėra nieko įžeidesnio, nei pašnekovas, sulaukęs, kol išdėstysi savo mintis niekaip į jas nesureaguoja ir pradeda kalbėti visai kita tema. Formaliai jis sulaukė kalbos pabaigos, tačiau moraliai jis suardė paties pokalbio pagrindą. Moterys mėgsta įsiterpti tam, kad pritartų vienai ar kitai pašnekovo minčiai. VDU magistrės Airinos Tamulynienės atliktas kelių diskusijų laidų tyrimas parodė, kad vyrai moteris jose pertraukinėjo du kartus daugiau nei šios juos ir patys kalbėjo dvigubai ilgiau ir daugiau.

Keista, tačiau bendras vyrų ir moterų kalbos bruožas yra vertinamas skirtingai. Tarkim, moters tylėjimas yra priimamas kaip jos bejėgiškumo ženklas, tačiau vyro tyla turėtų rodyti jo išmintį ir galią. Vien todėl, kad moteris nesiekia būti vyraujančia, ji laikoma žemesnės kastos atstove.

Galų gale, galima sutikti arba prieštarauti šioms mintims, savo aplinkoje rasti pagrindžiančių arba prieštaraujančių joms pavyzdžių, bet negalima nemąstyti ir nesigilinti į jas. Dalyvaujant mišriame susitikime, susirinkime ar diskusijoje ir jame nuobodžiaujant galima turėti tikslą – stebėti žmones ir klausytis kaip jie bendrauja. Galbūt tada barniai bus ne tokie pikti, o nesusipratimai – ne tokie skaudūs. Svarbiausia – nieko dėl tų nesusipratimų nekaltinti, nes nei vyro, nei moters dominavimas nėra kilęs iš jų sąmoningo noro būti pirmuoju eilėje.


Pokalbiai su mirusiaisiais


- Jei tu miręs, pakelk ragelį - ar psichiškai sveikai adaptuotas būtų toks prašymas, ar neišvežtų to reikalaujančio žmogaus kelioms raminamųjų injekcijoms tarp balsvų sienų. Ne, šiais laikais tikrai neišvežtų, tad leiskite man pakartoti - Jei tu miręs, paskambink man. Literatūriškai graudžiai atrodo pasaka, kuomet Eglė Žalčių karalienė prašo savo vyro atplaukti bent jau kraujo puta, kad įsitikintų, jog jis iš tiesų miręs. Panašių ženklų reikalauja ir gyvieji (visai ne pasakų veikėjai), ir jie tai daro nuolat, tarsi mantras kartoja - duok man ženklą, kad žinočiau, jog viskas gerai. Jie prašo pasakyti mirusiųjų artimųjų kaip gyventi, ką jiems daryti, įkyriai klausinėja kaip ten aname pasaulyje.
Kodėl mes tai darome? Ar ne smalsumas pražudė avelę?
Daugelis net nemokame išvystyti diskusijos, pokalbio, pašnekesio su gyvaisiais, tačiau žmonija nuolat bando ištransliuoti nors pusę sakinio, kurį sako mirusysis.
Atsiradus telegrafui, radiotechnikai, magnetofonams, televizoriams, monitoriams susisiekimas su mirusiaisiais tapo vis dažnesnis reiškinys ir nemaža dalis skeptikų, kurie anksčiau, nesant tokiai technikos pažangai, pasakojančius apie pokalbius su mirusiaisiais vadino šarlatanais arba hansais andersenais,buvo priversti patikėti tokiems dalykams išties dedantis.

Vienas iš pirmųjų įrašęs mirusiųjų balsus į kasetę buvo Švedijos dainininkas Jurgensenas. Šis 1959 metais netoli savo namų įrašinėjo paukščių balsus, tik vėliau namie perklausęs kasetę, įraše išgirdo vyrišką balsą, kuris gana aiškiai ištarė norvegišką frazę apie naktinius paukščių čiulbėjimus. Nustebintas ir šokiruotas savo atradimo, jis padarė dar kelis įrašus. Viename iš jų dainininkas išgirdo savo motinos balsą, kuri perspėjo sūnų esant stebimą. Nuo to karto Jurgensenas ėmė tyrinėti šį fenomeną ir vėliau išleido net kelias knygas apie šiuos paslaptingus balsus- "Visatos balsai" ir "Radiokontaktą su mirusiaisiais".

Toks radiobangų kontaktas su anapusiniame pasaulyje esančiomis sielomis vadinamas EVP ( Electronic voice phenomenan).


Su nemažai fantastikos ingriento apie šį mokslininkų ir galbūt drįsčiau pavadinti net pseudo mokslininkų - operatorių darbą 2005 metais yra sukurtas filmas "White noise", vėliau 2007 metais ir antroji jo dalis. Tiesa,filmas visai ne dokumentinis, o holivudinis, tačiau visiems suprantamai atskleistas susikalbėjimo su dvasiomis principas.

Mokslininkai susigalvojo ne tik kalbėtis su jau iškeliavusiais anapilin, bet ir bandyti suprasti, kur patenka ir ar išvis nors vienas pusatomis, ar tai kas vadinama siela, kažkur atsiduria, ir ar apskritai yra kokia nors sąmoninga pomirtinė būsena. Mokslininkas iš Sankt Peterburgo K. Krotkovas tyrė žmogaus organizmo energetinę būseną pirmosios valandomis po jo mirties.

Korotkovo stebėjimai rodo, kad žmonių, mirusių natūralia mirtimi nuo senatvės ir tų, kurie mirė nenatūralia mirtimi – dėl savižudybės, pomirtinė būsena turi skirtingą energetinę prigimtį. Mokslininkas, kaip pavyzdį išskyrė tris mirusiųjų pirštų švytėjimo tipus, tie žmonės mirė dėl skirtingų priežasčių. Švytėjimas buvo užfiksuotas aukšto dažnio fotografavimu. Pirmasis tipas, būdingas natūraliai mirčiai, turi nedidelę energetikos svyravimo amplitudę. Po energijos pakilimo pirmosiomis valandomis po mirties, ji ima lygiai, ramiai slūgti. Antrasis tipas būdingas staigiai mirčiai dėl nelaimingo atsitikimo, irgi turi nedidelę amplitudę, esant vienam ryškiam pikui. Trečias švytėjimo tipas, būdingas mirčiai dėl susidariusių aplinkybių, kurių galima buvo išvengti – šiuo atveju energetikos svyravimo amplitudė didžiulė ir vyksta ilgą laiką. Būtent tokia energijos būsena kaip tik ir būdinga savižudybių atveju.

Gal todėl prikurpta tiek istorijų, ir nuo neatmenamų laikų, nuo valstiečio iki karaliaus žmonės kalbėdavo apie sielas, kurios visai greta ir siunčia mums signalus. Tiesa, dažniausiai apie savižudžių. Galbūt tai todėl, kad savižudybė daugeliui yra mįslingas ir nesuprantamas dalykas, nuodėmė, kaltės, skausmo ir baimės sintezė.
Galbūt todėl, kad pasikartosiu - kai kurių atsakymų nerandame tarp gyvųjų. Yra dar daugybė būdų, kuriais žmonės prisijungia prie kito pasaulio: aiškiaregystė, pranašingi sapnai, taro kortos, mediumai, quija (vadinama dvasių lenta), veidrodžiai.
Tiesa, pasitaiko retų atvejų, kuomet jau po žeme užkastas ir oficialiai miręs žmogus iš tiesų prisikelia. Ne stebuklingai ir ne kaip Jėzus Kristus nužengia į dangų, o tiesiog širdis vėl ima plakti, plaučiai reikalauti deguonies. Todėl kartais žmones karstuose randa apsivertusius, arba jų desperatiškai sudraskytus karsto dangčius. Prisikėlimo atvejis, kuomet žmogui yra diagnozuojama mirtis yra labai retas, tačiau pasitaiko vienam iš šimtų tūkstančių. Todėl bijodami tokios baisios ir kankinančios mirties, žmonės į karstus iš tiesų pradėjo montuoti telefonus arba pagalbos mygtukus, kuriuos nuspaudus, kapinių administracijai ar sargui yra perduodama signalas, jog žmogus gyvas ir tuomet viskas vyksta žaibišku greičiu. Tad, jei paskambins jau miręs žmogus, nebūtinai jis iš tiesų kalbasi su jumis iš kito pasaulio. Svarbiausia, kaip sakydavo mano močiutė - Nebijokite mirusiųjų, bijokite gyvųjų. Tad nebijokite kalbėtis su mirusiasiais, bijokite įžeisti gyvuosius. Mokykimės komunikuoti visais atvejais.