Diskusija prie vakarienės stalo

-Užčiaupk zūbus ir greičiau valgyk neklausinėjęs nesąmonių! - pilna burna besispjaudydamas išrėžia šeimos galva Juozas, kai vakarieniaujant jo sūnus Juliukas paklausia, kodėl varnos skraido, o kiemo gaidys - ne.
Vaikas nutyla, srėbteli dar vieną šaukštą sriubos ir išklausęs prie stalo vien skambančių šaukštų simfoninio koncerto partijos bei pabaigęs valgyti po kelių minučių nueina miegoti. Gulint šiltam pūkiniame patale, merkiantis akims Juliuko galvoje vis dar sukasi klausimai be atsakymų: iš kur atsiranda vėjas, kaip skraido lėktuvai ir kodėl gi tas gaidys, visą dieną suskleidęs sparnus, tupi ant mėšlo krūvos???

Diskusija, pokalbis, pašnekesys yra vienas svarbiausių vaikų auklėjimo elementų, bet kiek daug šeimų propaguoja tylą net tuomet, kai visi kartu po ilgos darbo dienos susirenka trumpai vakarienei prie virtuvinio stalo. Įprasta skubėti, tylėti, paduoti lėkštę ir pamiršti, kad tikra šeima ne ta, kuri turi už ką duonos nusipirkti, bet ką net ir neturint duonos vienas kitam pasakyti. Ypač svarbi diskusija tarp tėvų ir vaikų, nes pirmasis informacijos šaltinis turėtų būti jiems ne televizija, ne kompiuteris ir ne dėdė iš gretimo namo. Kad žmogus išmoktų bendrauti, kad suvoktų jį supantį pasaulį, pirmiausia jam reikia pokalbio šeimoje.

Diskusijų prie vakarienės stalo meistrais galima būtų vadinti prancūzus. Jiems šventa tradicija yra tapęs vakarojimas su šeima. Kiekvieną dieną aštuntą valandą prie stalo susirenka visi: tėvai, pabaigę savo dienos darbus, vaikai, išsiilgę tėčio ir mamos, bei seneliai, jei gyvena kartu su jauna šeima. Vakarienės trunka ne penkiolika minučių, ne pusvalandį. Žmonės valgo, kalbasi, bendrauja ir dalinasi dienos įspūdžiais valandą, kartais net dvi, nes tai bene vienintelė proga, kada visi gali pabūti kartu.

Tėtis vaikams pasakoja apie karą, dalinasi istorijos fragmentais, veliasi į diskusiją su vyriausiomis atžalomis ir mielai šypsodamasis atsako į pačių mažiausiųjų klausimus, kai šie vos nulaikydami peilį ir šakutę žibančiomis akutėmis laukia jo paaiškinimo apie tai, kas yra aneksija. Taip gimsta ilgiausios diskusijos, taip vaikai mokosi, sužino apie pasaulį iš savo tėvų lūpų.

Lietuvoje kažkodėl dažniau diskutuojama apie šeimą, apie problemas joje, bet diskusijos pačioje šeimoje tūlas privengia. Bet gal, jei visa šeima susėdusi prie vakarienės stalo neskubėtų prisikimšti pilvų, nežiūrėtų televizijos, o džiaugtųsi tarpusavio bendravimu, tų šeimai kylančių problemų, apie kurias taip mėgstama diskutuoti su kitų šeimų nariais, sumažėtų? Juk svarbiausia tarpusavio bendravimas. Ir Juliukas nesapnuotų, kaip minų lauke radęs granatą ją ardo, nes reikia pačiam sužinoti, kas jos viduje, kadangi tėtis nepaaiškino.