- Jei tu miręs, pakelk ragelį - ar psichiškai sveikai adaptuotas būtų toks prašymas, ar neišvežtų to reikalaujančio žmogaus kelioms raminamųjų injekcijoms tarp balsvų sienų. Ne, šiais laikais tikrai neišvežtų, tad leiskite man pakartoti - Jei tu miręs, paskambink man. Literatūriškai graudžiai atrodo pasaka, kuomet Eglė Žalčių karalienė prašo savo vyro atplaukti bent jau kraujo puta, kad įsitikintų, jog jis iš tiesų miręs. Panašių ženklų reikalauja ir gyvieji (visai ne pasakų veikėjai), ir jie tai daro nuolat, tarsi mantras kartoja - duok man ženklą, kad žinočiau, jog viskas gerai. Jie prašo pasakyti mirusiųjų artimųjų kaip gyventi, ką jiems daryti, įkyriai klausinėja kaip ten aname pasaulyje.
Kodėl mes tai darome? Ar ne smalsumas pražudė avelę?
Daugelis net nemokame išvystyti diskusijos, pokalbio, pašnekesio su gyvaisiais, tačiau žmonija nuolat bando ištransliuoti nors pusę sakinio, kurį sako mirusysis.
Atsiradus telegrafui, radiotechnikai, magnetofonams, televizoriams, monitoriams susisiekimas su mirusiaisiais tapo vis dažnesnis reiškinys ir nemaža dalis skeptikų, kurie anksčiau, nesant tokiai technikos pažangai, pasakojančius apie pokalbius su mirusiaisiais vadino šarlatanais arba hansais andersenais,buvo priversti patikėti tokiems dalykams išties dedantis.
Vienas iš pirmųjų įrašęs mirusiųjų balsus į kasetę buvo Švedijos dainininkas Jurgensenas. Šis 1959 metais netoli savo namų įrašinėjo paukščių balsus, tik vėliau namie perklausęs kasetę, įraše išgirdo vyrišką balsą, kuris gana aiškiai ištarė norvegišką frazę apie naktinius paukščių čiulbėjimus. Nustebintas ir šokiruotas savo atradimo, jis padarė dar kelis įrašus. Viename iš jų dainininkas išgirdo savo motinos balsą, kuri perspėjo sūnų esant stebimą. Nuo to karto Jurgensenas ėmė tyrinėti šį fenomeną ir vėliau išleido net kelias knygas apie šiuos paslaptingus balsus- "Visatos balsai" ir "Radiokontaktą su mirusiaisiais".
Toks radiobangų kontaktas su anapusiniame pasaulyje esančiomis sielomis vadinamas EVP ( Electronic voice phenomenan).
Su nemažai fantastikos ingriento apie šį mokslininkų ir galbūt drįsčiau pavadinti net pseudo mokslininkų - operatorių darbą 2005 metais yra sukurtas filmas "White noise", vėliau 2007 metais ir antroji jo dalis. Tiesa,filmas visai ne dokumentinis, o holivudinis, tačiau visiems suprantamai atskleistas susikalbėjimo su dvasiomis principas.
Mokslininkai susigalvojo ne tik kalbėtis su jau iškeliavusiais anapilin, bet ir bandyti suprasti, kur patenka ir ar išvis nors vienas pusatomis, ar tai kas vadinama siela, kažkur atsiduria, ir ar apskritai yra kokia nors sąmoninga pomirtinė būsena. Mokslininkas iš Sankt Peterburgo K. Krotkovas tyrė žmogaus organizmo energetinę būseną pirmosios valandomis po jo mirties.
Korotkovo stebėjimai rodo, kad žmonių, mirusių natūralia mirtimi nuo senatvės ir tų, kurie mirė nenatūralia mirtimi – dėl savižudybės, pomirtinė būsena turi skirtingą energetinę prigimtį. Mokslininkas, kaip pavyzdį išskyrė tris mirusiųjų pirštų švytėjimo tipus, tie žmonės mirė dėl skirtingų priežasčių. Švytėjimas buvo užfiksuotas aukšto dažnio fotografavimu. Pirmasis tipas, būdingas natūraliai mirčiai, turi nedidelę energetikos svyravimo amplitudę. Po energijos pakilimo pirmosiomis valandomis po mirties, ji ima lygiai, ramiai slūgti. Antrasis tipas būdingas staigiai mirčiai dėl nelaimingo atsitikimo, irgi turi nedidelę amplitudę, esant vienam ryškiam pikui. Trečias švytėjimo tipas, būdingas mirčiai dėl susidariusių aplinkybių, kurių galima buvo išvengti – šiuo atveju energetikos svyravimo amplitudė didžiulė ir vyksta ilgą laiką. Būtent tokia energijos būsena kaip tik ir būdinga savižudybių atveju.
Gal todėl prikurpta tiek istorijų, ir nuo neatmenamų laikų, nuo valstiečio iki karaliaus žmonės kalbėdavo apie sielas, kurios visai greta ir siunčia mums signalus. Tiesa, dažniausiai apie savižudžių. Galbūt tai todėl, kad savižudybė daugeliui yra mįslingas ir nesuprantamas dalykas, nuodėmė, kaltės, skausmo ir baimės sintezė.
Galbūt todėl, kad pasikartosiu - kai kurių atsakymų nerandame tarp gyvųjų. Yra dar daugybė būdų, kuriais žmonės prisijungia prie kito pasaulio: aiškiaregystė, pranašingi sapnai, taro kortos, mediumai, quija (vadinama dvasių lenta), veidrodžiai.
Tiesa, pasitaiko retų atvejų, kuomet jau po žeme užkastas ir oficialiai miręs žmogus iš tiesų prisikelia. Ne stebuklingai ir ne kaip Jėzus Kristus nužengia į dangų, o tiesiog širdis vėl ima plakti, plaučiai reikalauti deguonies. Todėl kartais žmones karstuose randa apsivertusius, arba jų desperatiškai sudraskytus karsto dangčius. Prisikėlimo atvejis, kuomet žmogui yra diagnozuojama mirtis yra labai retas, tačiau pasitaiko vienam iš šimtų tūkstančių. Todėl bijodami tokios baisios ir kankinančios mirties, žmonės į karstus iš tiesų pradėjo montuoti telefonus arba pagalbos mygtukus, kuriuos nuspaudus, kapinių administracijai ar sargui yra perduodama signalas, jog žmogus gyvas ir tuomet viskas vyksta žaibišku greičiu. Tad, jei paskambins jau miręs žmogus, nebūtinai jis iš tiesų kalbasi su jumis iš kito pasaulio. Svarbiausia, kaip sakydavo mano močiutė - Nebijokite mirusiųjų, bijokite gyvųjų. Tad nebijokite kalbėtis su mirusiasiais, bijokite įžeisti gyvuosius. Mokykimės komunikuoti visais atvejais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą