Dabar kai kas nors, o dažniausiai būtent moterys, prabyla lyčių lygybės klausimu, dažnai jame galima išgirsti feminizmo gaidelę. Verbalinį bendravimą tyrinėję mokslininkai dažnai vyrų ir moterų nesusikalbėjimą aiškina tuo, kad jie jas tiesiog užgožia. Tačiau kai kurie autoriai vyrų ir moterų bendravimą prilygina tarpkultūrinei, o kai kas net tarpplanetinei komunikacijai, o pačioje kalboje mato tiek skirtumų, kad net vadina jas atskiromis kalbos atmainomis – lyčių dialektais.
Lyčių dialektus lemia labai skirtingi jų pasauliai, kurie ypač atsiskleidžia pokalbiuose. Pavyzdžiui, vyrai linkę dominuoti, o moterys – dalintis jausmais. Šie skirtumai lemia pokalbio tikslus, tad moterys dažniau pradeda kalbą siekdamos supratimo, o vyrai – kad suteiktų ar gautų informaciją. Moterims visiškai nereikia protingų patarimų, jos pačios žino kaip reikia elgtis. Joms tiesiog reikia užuojautos ir dėmesio. DAUG užuojautos ir dėmesio.
Polinkis kalbėti vyriškai ir moteriškai pradeda ryškėti jau vaikystėje. Tarkime, mergaičių draugystė prasideda išsipasakojimais, paslapčių atskleidimais, o berniukų – peštynėmis. Būdami visai šalia, vyrai ir moterys gyvena skirtinguose pasauliuose ir skirtingai viską vertina. Todėl visai nėra keista, kad jiems sunku vieniems kitus suprasti. Ypač tuomet, kai priešingos lyties žmogų matuojame savo mąsteliu.
Nevienodai suvokiamu pasauliu aiškinama ir daugelis kitų dalykų: kodėl daugelis vyrų nemėgsta klausti kelio, prašyti pagalbos, kodėl klasės juokdariai mokyklose paprastai būna berniukai, kodėl vyrai dažniau nei moterys kompanijose pasakoja anekdotus. Tipiška situacija – moteris skundžiasi, guodžiasi, o vyras jai protingai patarinėja, kaip įveikti problemas. Guosdamasi moteris siekia atjautos, supratimo, lygiaverčio bendravimo, o vyras, supratęs tekstą, bet nesuvokęs potekstės, pataria, taigi elgiasi kaip viršesnis, geriau viską išmanantis žmogus. Vyrams atrodo, kad moteris tik skundžiasi ir dejuoja, o jie patys į sunkumus žiūri dvejopai: arba juos įveikia, arba ignoruoja. Paraleliai moterys nusivilia vyrais – jos tikėjosi supratimo ir užuojautos, o gavo tik patarimą. Pastarasis apskritai nėra laukiamas – jis užbaigia atvirą pokalbį, taigi naujam pradėti reikia naujos bėdos. Naujienos, nusivylimai, pakilimai ir nuopoliai labai suartina žmones, taigi yra gera pokalbių tema. Paprasčiausiai išspręsdamas problemą vyras atima moteriai galimybę su juo tapti artimesnei. O tas artumas dažniau būna daug svarbesnis, nei problemos išsprendimas.
Jei būtų iškeltas klausimas, kas daugiau kalba – vyrai ar moterys, tikriausiai būtent dailiosios lyties atstovės būtų pripažintos šnekesnėmis. Toks yra mūsų vakarietiškos kultūros stereotipas. Feministės tvirtina, kad yra atvirkščiai. Tačiau taip abstrakčiai kalbėti negalima, reikia atsižvelgti į aplinkybes: kur, kada, kokiu metu, kokia tema vyrai ar moterys daugiau kalba. Akivaizdu, kad vyrai daugiau kalba oficialioje aplinkoje, susirinkimuose, darbe, o moterys – namuose, mažuose artimų draugų rateliuose. Tuomet kodėl moterys pripažįstamos šnekutėmis? Galbūt dėl to, kad jau nuo seno mišriose draugijose yra įsitvirtinęs posakis: „Būk pastebima, bet negirdima.“ Šią nuostatą pagrindžia dar ir dabar tebesklandanti banali nuomonė apie tai, kad moteris tegali būti gražus papuošalas naujo automobilio salone. Be to, moterys vyrų laikomos plepiomis dar ir dėl to, kad jos kalba tokiomis temomis, kuriomis vyrai dažniausiai nešneka. Tyrimai rodo, kad net jei moterys kompanijoje kalba tiek pat, kiek vyrai, šiems vistiek atrodo, kad jos kalba daugiau.
Tyrimai ir asmeninė praktika rodo, kad vyrai mėgsta patys ilgai kalbėti juos dominančiomis temomis visiškai nekreipdami dėmesio į pašnekovę. Moterys pačios vienos kalba neilgai, jos daugiau klausinėja, ragina prabilti pašnekovą, o klausydamosis gyviau reaguoja į jo žodžius. Moterys yra dėmesingesnės kitiems pokalbio dalyviams, daug rečiau savo nuožiūra keičia pokalbio temą, todėl yra priverstos klausytis joms neįdomių vyriškų kalbų jų nenutraukdamos tam, kad neįžeistų pašnekovo.
Kitas moterų skiriamasis bruožas – nekategoriškai reiškiama nuomonė. Jos mažiau vartoja tiesioginių paliepimų ir komandų, paversdamos juos prašymais, raginimais, klausimais ar kvietimais.
Tik viešose vietose, tik oficialiai kalba vienas žmogus. Intymioje, namų, ramioje aplinkoje dviejų žmonių kalbėjimas vienu metu nėra laikomas pertraukinėjimu ir gali būti visai draugiškas. Pertraukinėjimas atsiranda tuomet, kai pašnekovas keičia pokalbio temą nutraukdamas kalbėtoją šiam dar nebaigus išdėstyti savo minčių. Tuomet kyla natūralus noras atsiprašyti, kad kalbi, kai tave pertraukia. Turbūt nėra nieko įžeidesnio, nei pašnekovas, sulaukęs, kol išdėstysi savo mintis niekaip į jas nesureaguoja ir pradeda kalbėti visai kita tema. Formaliai jis sulaukė kalbos pabaigos, tačiau moraliai jis suardė paties pokalbio pagrindą. Moterys mėgsta įsiterpti tam, kad pritartų vienai ar kitai pašnekovo minčiai. VDU magistrės Airinos Tamulynienės atliktas kelių diskusijų laidų tyrimas parodė, kad vyrai moteris jose pertraukinėjo du kartus daugiau nei šios juos ir patys kalbėjo dvigubai ilgiau ir daugiau.
Keista, tačiau bendras vyrų ir moterų kalbos bruožas yra vertinamas skirtingai. Tarkim, moters tylėjimas yra priimamas kaip jos bejėgiškumo ženklas, tačiau vyro tyla turėtų rodyti jo išmintį ir galią. Vien todėl, kad moteris nesiekia būti vyraujančia, ji laikoma žemesnės kastos atstove.
Galų gale, galima sutikti arba prieštarauti šioms mintims, savo aplinkoje rasti pagrindžiančių arba prieštaraujančių joms pavyzdžių, bet negalima nemąstyti ir nesigilinti į jas. Dalyvaujant mišriame susitikime, susirinkime ar diskusijoje ir jame nuobodžiaujant galima turėti tikslą – stebėti žmones ir klausytis kaip jie bendrauja. Galbūt tada barniai bus ne tokie pikti, o nesusipratimai – ne tokie skaudūs. Svarbiausia – nieko dėl tų nesusipratimų nekaltinti, nes nei vyro, nei moters dominavimas nėra kilęs iš jų sąmoningo noro būti pirmuoju eilėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą